Galime su visu tikrumu ir mokymo autoritetu tvirtinti, kad liturgijos reforma yra negrįžtama, - pasakė popiežius Pranciškus ketvirtadienį audiencijoje priėmęs 800 kasmetinės italų nacionalinės liturginės savaitės dalyvių.
Jiems sakytoje gana ilgoje kalboje popiežius Pranciškus priminė pagrindinius Vatikano II Susirikimo liturginės reformos bruožus, kai kuriuos dar ne iki galo įgyvendintus jos elementus, o taip pat apžvelgė iki jos atvedusius ankstesnius etapus.
Pasak Pranciškaus, dar reikia nemažai pasistengti einant Susirinkimo nurodyta kryptimi, reikia įveikti kai kurias nepagrįstas arba paviršutiniškas interpretacijas, dalinio įsisavinimo atvejus, kurie iškreipia pačią reformą. Reikia ne „peržiūrėti reformą ir koreguoti jos sprendimus“, bet „geriau suprasti jų motyvus“ ir „laikytis nustatytos tvarkos“. Po iki mūsų dienų nueito jau gana ilgo kelio „galime su visu tikrumu ir mokymo autoritetu tvirtinti, kad liturgijos reforma yra negrįžtama“.
Liturgija, priminė popiežius, yra visos Dievo tautos „gyvybė“. Liturgija tai Dievo veikimas tautoje, nukreiptas į tautą, skirtas tautai; kartu liturgija yra ir tautos veiksmas Dievo akivaizdoje, tautos, kuri klauso Dievo ir jį šlovina. Liturgija yra gyva, dėl to, kad joje gyvai dalyvauja Tasai, kuris mirdamas sunaikino mirtį, o prisikeldamas sugrąžino mums gyvybę. Be realaus Kristaus buvimo negali būti gyvos liturgijos. Kaip be širdies plakimo nėra žmogaus gyvybės, taip be plakančios Kristaus širdies negali būti ir tikros liturgijos.
Bažnyčia priima visus, nė vieno neatmesdama, priima „mažus ir didelius“, „teisiuosius ir nusidėjėlius“. Dėl to ir liturgija turi būti „inkliuzyvi“, turi skatinti visų bendrystę, nesiekiant juos suvienodinti. Liturgija yra Bažnyčios gyvybė taip pat ir ta prasme, kad nėra idėja, kurią turėtume suprasti, ar ritualas, kurį reikia atlikti, bet yra gyva patirtis, perkeičianti mūsų mąstyseną ir gyvenimą. Yra didelis skirtumas, sakė popiežius, tarp sakymo, kad „Dievas yra“ ir suvokimo, kad Dievas mus myli, kad Jis mus myli tokius, kokie esame. Jei taip suvokiame liturgiją, tuomet ir apeigos bei maldos tampa krikščioniško gyvenimo mokykla.
Popiežius taip pat pažymėjo, kad Bažnyčios liturginis turtingumas nesiriboja vien Romos ritu, kuris nors ir yra pagrindinis, tačiau nėra vienintelis. Rytų ir Vakarų apeigų harmonijos dėka iš visos Bažnyčios garsiau kyla vieninga šlovinimo giesmė Dievui.
Kalbėdamas apie Vatikano II Susirinkimo liturginės reformos šaltinius, popiežius Pranciškus paminėjo ankstesnio meto pakeitimus, ypač popiežiaus Pijaus X potvarkius religinės muzikos srityje ir šio popiežiaus įkurtą komisiją liturginei reformai parengti. Pradėtą darbą kiek vėliau pratęsė popiežius Pijus XII, kuris jau konkrečiai pradėjo kalbėti apie gyvųjų kalbų įvedimą, greta lotynų kalbos, visų pirma Velyknakčio liturgijoje. Galiausiai Vatikano II Susirinkimo konstitucija „Sacrosanctum Concilium“ buvo tas lauktasis atsakas į atsinaujinimo ir gyvos liturgijos troškimą, kad tikintieji liturgijoje būtų ne nebyliai stebėtojai, bet aktyvūs dalyviai. (Vatikano radijas)
